// publikacija...

Aktualijos

80 milijonų neteisybės

Dar nenurimo „Turniškių“ skandalas, o viešumon iškilo nauja afera – „Spaudos rūmai“. Paradoksas, bet pačiai žiniasklaidai iš po nosies statybos firmos ir valdininkija mėgina nugvelbti 80 milijonų vertės žemės sklypą su visais pastatais.
Kalba eina apie milijonus Maskvos aukso rublių kainavusią „Spaudos“ įmonę, teisingiau – visą leidybinį ir poligrafinį kompleksą, kuris vadinosi LKP CK leidykla. Ją sudarė 21 aukšto pastatas su erdviais redakcijų kabinetais, valgykla, bufetu, konferencijų sale ir milžiniška spaustuve ir visa infrastruktūra. Šiems pastatams buvo atmatuoti aštuoni hektarai žemės, kurios vertė dabartinėmis kainomis jau viršija 80 milijonų litų.
Šiandien į kovą dėl šio gardaus kąsnelio prestižiniame Vilniaus rajone pakilo godūs statybų verslininkai.
Prichvatizacija ir prichvatizatoriai
Tuo metu, kai žurnalistai vieną po kitos vilko į dienos šviesą valdžios privatizavimo aferas, čia pat, jų pašonėje, tylutėliai išsijuosę ėmė darbuotis tos pačios valdžios atsiųsti prichvatizuotojų emisarai.
Kadangi kalba ėjo apie Lietuvos žiniasklaidos centrą, reikėjo suktis mikliai, neatkreipiant pašalinių dėmesio, todėl buvo pasitelkti patys gabiausi to meto privatizavimo meistrai, turėję patirtį griaunant kolūkius ir vagiant privatizuojamą valstybės turtą. Šis darbas buvo patikėtas Algimantui Sapiegai ir Edvinui Menčikovui. Pirmasis pasidarbavo Gedimino Vagnoriaus Vyriausybėje ir Centrinėje rinkimų komisijoje. Vėliau abu „kėlė kvalifikaciją“ privatizavimo komisijoje ir Valstybės turto fonde, kol galop išmetė inkarą akcinėje bendrovėje „Spauda“: Edvinas Menčikovas buvo įdarbintas generaliniu bendrovės direktoriumi, o Algimantas Sapiega – jo pavaduotoju. Kad A.Sapiega nesijaustų rangu žemesnis už E.Menčikovą, tuo metu AB „Spauda“ akcijas valdęs Valstybės turto fondas jį paskyrė AB „Spauda“ stebėtojų tarybos pirmininku – Fondo direktorius P.Milašauskas buvo įsitikinęs, kad A.Sapiega geriausiai susigaudo svetimo turto reikaluose.
Lapė ir vištos
Prasidėjo darbas. Privatizavimo triukų meistrai pirmiausiai atskyrė Spaudos rūmų aukštuminį pastatą su jame esančiomis redakcijomis nuo spaustuvės, sandėlių ir maitinimo komplekso. Taip už privatizavimo čekius iš valstybės išpirktieji Spaudos rūmai tarsi pamėklė buvo palikti be rūsių, liftinių, laiptinių ir įėjimų, nes prichvatizavimo specialistai rūsius, įėjimus ir koridorius paliko Akcinės bendrovės „Spauda“ nuosavybei, kad ši, reikalui esant, galėtų žiniasklaidą patampyti už virvutės – vsio vokrug – moje, vsio – naše, nes juk į nuosavą trobą be prieangio nepakliūsi, o čia – visi rūmai palikti be įėjimo!
Atskilusi Akcinė bendrovė „Spauda“ pateko Kultūros ministerijos globon, nors su kultūra ši spaustuvė teturėjo bendro tiek, kiek bitės su aviacija. Tačiau taip buvo parankiau. Privatizavimui parengtai spaustuvei valstybė patikėjo administruoti 8 hektarų žemės sklypą , o šis administravimas apsiribojo tiktai tuo, kad iš čia esančių bendrasavininkių rinko žemės mokestį. Šitaip administruojant žemę, per metus tas palyginti didelis žemės sklypas sumažėjo iki 6,4 ha –„Spauda“ dalino žemę į dešinę ir į kairę, žinoma, ne veltui. Kad su žurnalistais nereikėtų kivirčytis, Spaudos rūmus su Keistuolių teatru patyliukais už šio sklypo ribų išgrūdo. Sostinės valdininkija patvirtinto detalųjį žemės sklypo planą. Bendrasavininkių sutikimo jie nepasigedo, nors to reikalauja įstatymas. Taigi gali suprasti, jog tai buvo daroma ne už gražias akis.

Pernakt pradanginta spaustuvė
Tai jau iš serijos kaip tapti milijonieriumi.
Kai žemė buvo išdalinta, poilsio namai Palangoje ir kiti pastatai parduoti, atėjo metas privatizuoti akcinę bendrovę „Spauda“. 2003-ųjų rugsėjo 26 dieną turėjo įvykti akcininkų susirinkimas, kuriame Kultūros ministerija ketino perduoti Valstybės turto fondui akcinės bendrovės akcijas, arba tai, kas dar liko išparceliavus šimtus milijonų vertės buvusios leidyklos turtą. Fondas privalėjo likusį turtą priimti ir tokį nustekentą parengti galutiniam pardavimui privatizavimo aukcione.
Tačiau ir gerokai apipešiotas objektas vis dar buvo vertas kelių dešimčių milijonų litų. Apmaudoka tokį turtą be niekur nieko dėti ant varžytinių stalo. Ir privatizavimo meistrai sumanė išeitį – akcininkų susirinkimo išvakarėse, tai yra .y. 2003 metų rugsėjo 25 dieną (per vieną naktį) sukuria naujutėlaitį Uabą, kurį pavadina „Sisteminio modernizavimo grupė“. Kitą dieną „Spauda“ skubiai parduoda šitam šviežiai išperėtam viščiukui 3,623 mln. litų vertės spaustuvės pastatą su teise į 1,5 ha žemės sklypą prie A.Sacharovo aikštės. Akcininkų susirinkimas turėjo prasidėti rugsėjo 26 dieną 16 val., o sandėris notarinėje kontoroje įvyko 15.30 val., tai yra likus vos pusvalandžiui iki akcininkų susirinkimo – vertėjo paskubėti, nes Valstybės turto fondas turėjo gauti „Spaudos“ akcijas be dalies spaustuvės, o šią iki susirinkimo verkiant reikėjo parduoti, kad būtų vsio zakonno. Šitaip per vieną naktį iš „Spaudos“ balanso dingo pusketvirto miljono vertės spaustuvė su žeme. Šiandien tą žemę žinovai vertina jau apie 20 milijonų litų!
Smulkieji akcininkai susirinkime mėgino verkšnoti, kad juos apiplėšė, kad Turto fondas leidosi sukčių apmaunamas, tačiau jų balsas į dangų nėjo. Ir, žinoma, niekur nėjo. Turto fondui nerūpėjo, kad per naktį dingo dalis didžiulės spaustuvės, kaip ir nerūpėjo, iš kur kūdikystės amžiaus Uabas gavo 3,6 miljono litų. O jei ir būtų pasmalsavę, būtų nusivylę – jokių pinigų niekas niekam ir niekada nemokėjo ir nemokės, nes mokėti neleido sutartis, kurios pirmasis straipsnis skelbė, kad turtas parduodamas už 3,623 mln.litų, kad jo nuosavybė pirkėjui pereina tą pačią dieną, o sumokėti už turtą pirkėjas privalo per dvejus metus, ir tik tuomet, kai pardavėjas iš pastato išsikraustys. Tai, kad pardavėjas iš pastato kraustysis šitiek laiko, kiek Algimantas Sapiega ir jo bendražygis Edvinas Menčikovas dirbs „Spaudoje“ , jau tuomet niekam nekilo abejonių. Tai reiškė, kad jokių pinigų niekam ir niekada mokėti nereikės.
Taip ir nutiko. Praėjo trys metai, o niekas tų 3,5 milijonų taip ir nesumokėjo, nors UAB „Sisteminio modernizavimo grupė“ įsirengė pastatą ir jame puikiausiai šeimininkauja.
Ir kaip kitaip? Juk tos pačios sutarties 6.2 straipsnis sako, kad, praėjus mokėjimo terminui, tai yra praslinkus dviems metams ir trims dienoms, jeigu pirkėjas (UAB‘as) nesumokėjo pinigų, pardavėjas turi teisę sutartį nutraukti ar pareikalauti, kad pinigus tuoj pat sumokėtų! Kitaip tariant, paradvėjas įdūkęs, kad pirkėjas nemoka pinigų, gali nutraukti sutartį ir nebereikalauti pinigų, nes taip numatyta sutartyje!
Štai kaip atsiranda naujieji milijonieriai.
Deja, tie milijonai – tai valstybės ir smulkiųjų akcininkų pinigai. Pikčiausia, kad apmulkintų ir apvogtų smulkiųjų akcininkų reikalai niekam nerūpėjo. Juos kartu su valstybę makleriai apvogė vidur baltos dienos, nes AB „Spauda“ akcijų vertė pernakt sumažėjo pusketvirto milijono litų, o pridėjus dar žemės vertę – net visu 20 miljonų litų, o valdžiai ir jos valdininkams – nė motais, nors valstybės interesus ginančiam Valstybės turto fondui verkiant turėjo užkliūti. Bet neužkliuvo – to Fondo direktorius P.Milašauskas privatizavimo specialistą Algimantą Sapiegą įtaisė Akcinės bendrovės „Spauda“ stebėtojų tarybos primininku…
Veltui mynė Fondo slenksčius kadaise iš posto atleistas bendrovės generalinis direktorius Virgilijus Giedraitis, mėginęs apeliuoti į pono P.Milašausko sąžinę, klodamas jam apie žemės ir pastatų grobimo aferas. Toje vietoje, kur buvo P.Milašausko sąžinė, pasirodo, belikusi jau buvo dykynė – vsio zakonno…
Neradęs teisybės eksgendirektorius keliskart beldėsi į Valstybės kontrolės departamento duris, tačiau Rasa Budbergytė štampavo vieną į kitą raštiškus atsakymus, kurių esminė esmė tokia – valstybės pinigai yra visai ne valstybės kontrolės reikalas.
Štai taip.
Virginijus Giedraitis kreipėsi į Seimo Audito komitetą, tiesiai į jo pirmininką Artūrą Skardžių. Šis pakraipė galvą, pakinkavo – ir vėl kapų tyla. Pagaliau ir eksdirektorius sumojo, kad Spaudos rūmų žemės ir „Spaudos“ privatizavimo aferų be valdžios pagalbos ir dėmesio niekaip neprasuksi. 20 milijonų vertės pirkinys, kurį per vieną naktį nugvelbė „Sisteminio modernizavimo grupė“ – tai ne vien šios bendrovės steigėjo, buvusio sostinės plėtros vadovo Vytauto Sadausko grobis. Už jo kažkas stovi ar guli, o už anųjų guli plytintis apie Spaudos rūmus aštuonių hektarų žemės laukas, kurio vertė – daugiau kaip 80 milijonų!
Vieniši vienišoje valtelėje
Taigi valdininkijai viena akimi užsimerkus, o kita nieko nematant, viskas ėjo lyg sviestu patepta.
Skandalas kilo, kai atsitokėjo aukštuminio pastato savininkai, kurių dauguma – žurnalistai.
O atsitokėję jie išvydo save krypuojančioje valtelėje, tolstančioje nuo laivo, kuriame dešimtmečius gyveno. Toji valtelė – 0,75 ha žemės sklypelis, kurį prichvatizatoriai numetė Spaudos rūmams ir Keistuolių teatrui, atplėšę jį nuo aštuonių hektarų žemės sklypo. Rūmai ir teatro pastatai beveik apgožė mažytį žemės gabalėlį, taigi iš po pastato kyšojo vos 35 arų žemės lopinėlis, kuriame šiaip ne taip gali tilpti 45 automobiliai.
Žurnalistams, žinoma, užvirė kraujas – nuo aferistų Lietuvą begindami, jie patys buvo apvogti. Vieni kreipėsi į apskritį, kiti beldėsi į ostinės savivaldybės duris.
Bet ir vienos ir kitos durys buvo tvirtos.
– Su kiekvienu pastato savininku savivaldybė žemės nuomos sutarties nesudarinės, atrėžė iškilni miesto žemėtvarkininkė.
Gal todėl ir gimė Spaudos rūmų bendrija, kurios atstovai tą pačią dieną nuvažiavo į teismą. Tada prichvatizuotojai ėmė įrodinėti, kad Spaudos rūmuose įsikūrusios redakcijos niekada neturėjo, todėl ir neturi teisės į žemę. Bendrija įrodinėjo savo tiesą – yra sutartys, o jose juodu ant balto parašyta, kad savininkai jau 15 metų moka mokesčius už žemę po pastatu ir aplink pastatą.
Bendrovės advokatai paskleidė dūmų uždangą – girdi, tie surinkti mokesčiai yra visai ne žemės mokesčiai, o paprasčiausia rinkliava už žemės priežiūrą.
– Bet kaip žemę prižiūrėti po pastatais? – klausė Bendrijos atstovai.
Net ir kazuistikos mokslus krimtę teisės mokslų žinovai į šitą klausimą atsakyti nesugebėjo. Kažkuris tarstelėjo, kad, girdi galima galvą po pamatais pakišti…
Vardan tos Lietuvos…
Spaudos rūmų žemės aferą aprašė „Valstiečių laikraštis“, apie ją transliavo laidas radijas ir televizija, iš teismo į teismą keliauja akcinės bendrovės “Spauda” ir “Spaudos rūmų” bendrijos byla.
– Jau dveji metai siūbuoja valtelė, kurioje telpa tiktai dešimt žmonių, o mūsų – per septyniasdešimt, – sako Bendrijos pirmininkas Vytautas Budnikas, tarp kita ko, ir Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas respublikoje. – Valtis paprasčiausiai neišsilaikys ir apsivers.
Kad aukštuminis pastatas galėtų visaverčiai funkcionuoti, šalia jo pagal statybos normatyvus turėtų būti mažiausiai 450 automobilių stovėjimo vietų – pagal Statybos techninį standartą 28 kvadratiniams metrams biuro patalpų skiriama viena automobilio vieta, o spaustuvės, kaipo gamybinėms patalpoms, viena automobilio stovėjimo vieta priklauso šimtui metrų gamybinių patalpų. Tokie mūsų valstybės nustatyti normatyvai, toks yra įstatymas ir prieš vėją, kaip žinia, nepapūsi.
Anoji pusė, tai yra Akcinė bendrovė „Spauda“, už kurios jau stovi pagrindinė akcijų paketo valdytoja statybos bendrovė ABF „Viti“, nori vietoj dviejų su viršum hektarų turėti keturis, o Spaudos rūmams su Keistuoliu palikti tik 75 arus. Taigi normatyvai normatyvais, o Spaudos rūmams su Keistuoliu teatru jau palikta vietos vos 45 automobiliams pastatyti. Šie abu pastatai, anot Vytauto Budniko, pasmerkti žūčiai. Prie jų negalės privažiuoti darbuotojai, teatro žiūrovai. Faktiškai Spaudos rūmams ir Keistuolių teatrui paliktas priešais įėjimą šaligatvis ir vidinis pastato kiemas, kuriame pagal priešgaisrinius ir kitokius reikalavimus automobilius statyti draudžiama. Tad Spaudos rūmams ir Keistuolių teatrui belieka tik šaligatvis priešais paradinį rūmų įėjimą ir lopinėlis žemės prie „Radiocentro“.
Su tokia situacija savininkai nesutinka. Jie kreipėsi į teismą. Juk žemė buvo nuomojama, mokami mokesčiai valstybei, taigi visi buvo ir tebėra tos ginčytinos žemės nuomininkai.Beje, aukštuminiame pastate įsikūrusios įmonės ir šiandien tebemoka žemės nuomos mokesčius. Pirmajam apylinkės teismui sutartys pasirodė netikros, todėl į Bendrijos argumentus jis neatsižvelgė. Bet Spaudos rūmų gyventojai įsitikinę, kad tikresnių sutarčių negalėjo būti, kad teismas pasielgė neteisingai.
Žiniasklaidos savininkai surengė spaudos konferencija, taigi kreipėsi į visuomenę – žiūrėkite, kas mūsų valstybėje darosi: vieni dusinami, kitiems suteikiamos visos galimybės daryti su žeme biznį, nes Vilniuje jau vieno aro kaina viršija 120 tūkstančių litų. Dėl tokių pinigų ir pats kipšas gali smalą lakti.
Į spaudos konferenciją atvyko pats Vilniaus meras Artūras Zuokas. Jis akivaizdžiai įsitikino, kas čia padaryta ir pasakė nedviprasmiškai – padaryta nesąmonė, ir pats pasiūlė būdą, kaip tą nesąmonę pašalinti: arba miesto savivaldybė palaiko Bendrijos ieškinį Apeliaciniame teisme, arba pasirašome taikos sutartį.
Vilniaus apskritis sudarė komisiją, kuri „pritarė pareiškėjų skundui“, kitaip tariant, pripažino, kad Bendrijos narių teisės pažeistos, kad Spaudos rūmų patalpų savininkai turi vienodą teisę į žemės sklypą kaip ir „Spauda“. Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršinimno administracija pasirašė su Bendrija taikos sutartį. Šia sutartimi valdžios isntitucijos įsipareigojo per 60 dienų „priimti sprendimus ir atlikti kitus veiksmus, reikalingus padėčiai iki 2000-ųjų metų atkurti…“,tai yra iki to laiko, kai dar buvo beveik 8 ha žemės sklypas ir visi jame turėjo vienodas teises.
Taikos sutartį pasirašė Vilniaus meras Artūras Zuokas ir Vilniaus paskirties viršininkas Gintaras Gibas. Taigi tos abi valstybės institucijos palaiko Bendrijos poziciją, mano, kad Spaudos rūmai su Keistuolių teatru turi išlikti, kad jie turi būti grąžinti atgal į žemės sklypą, nes įstatymas tai leidžia daryti, ir tą taikos sutartį patvirtino Vilniaus miesto Apygardos teismas.
Regis, visų problemos išspręstos. Bet, pasirodo, ne visų. Anoji pusė apskundžia Taikos sutartį Aukščiausiajam teismui ir įrodinėja, jog pažeistos jų teisės, kadangi sutarties panaikinimas kelia grėsmę jų interesams, nors žemės iš jų niekas neatima, žemės nereikia iš niekur importuoti ir visiems jos pakanka, tik reikia ją pasidalinti teisingai, pagal valstybės nustatytus normatyvus.
Jei Aukščiausiasis teismas patenkins ABF „Viti“ užgaidas ir Akcinės bendrovės „Spauda“ prašymą, prie Spaudos rūmų prasidės milžiniškos statybos ir aukštuminiame pastate įsikūrusių organizacijų dusinimas – atvykę į Keistuolių teatrą vaikai su tėveliais neturės kur automobilių pasistatyti. Taigi teatras, kaip ir Spaudos rūmai, bus pasmerkti žūčiai – jį irgi teks uždaryti.
Atrodytų, labai graudu ir neteisinga. Bet atminkime apie ką kalba sukasi? Vienas hektaras žemės – dešimt milijonų litų, o jei tiksliau – jau dvylika milijonų, po pusmečio gali pakilti ir iki penkiolikos milijonų.
Štai kur šuo pakastas. Taigi už viso to, apie ką čia parašyta, slypi milžiniškas komercinis interesas. Šiuo atveju tiesa ir teisingumas nebevaidina jokio vaidmens.
Vytautas Budnikas neatmeta ir kito intereso – iš Spaudos rūmų atimant žemę, siekiama sunaikinti žiniasklaidos centrą.
– Pernelyg kryptingai ir nuosekliai viskas daroma, – sako jis. – Spaudos rūmai lieka be žemės, o pastatas – be laiptinių, be holų, įėjimų ir taip toliau. Po to čia įsikūrusiems savininkams vienu metu iškeliama net septyniolika teisminių bylų ir neva dėl skolų nutraukiamas šildymas bei vandens tiekimas. Manote, tai atsitiktinumas?
Gal ir neatsitiktinumas.
Gal už šio konflikto slypi didesni interesai, ne tiktai ūkiniai, bet ir partiniai – juk į žmonių prašymus nereaguoja nei Valstybės kontrolės departamentas, nei Seimo Audito komitetas, nei Specialiųjų Tyrimų Tarnyba, nei kitos institucijos – niekam nesvarbu, kas čia darosi, kas nudaigojo valstybės turtą ir apvogė smulkiuosius akcininkus. Plika akimi jau matyti, kad valstybės interesai neginami – už didelius pinigus ginami tiktai piniginiai interesai.
Ir net bukapročiui aišku – Spaudos rūmams ateina galas.
Gelbėti juos ar negelbėti?

Leidyklos „Gairės“ direktorius Povilas Masilionis

„Valstiečių laikraščio” vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba

Leidyklos „Margi raštai“ direktorius Česlovas Ladukas

Leidyklos „Atgimimas“ direktorius Algimantas Semaška

 

“Respublika”, 2006-06-08 Nr. 128 (4883)

Diskusija

Nera komentarų publikacijai : “80 milijonų neteisybės”

Rašyti

Remėjai