// publikacija...

Aktualijos

Mūšiai A.Sacharovo aikštėje

Aršūs mūšiai Andrejaus Sacharovo aikštėje
Adolfas STRAKŠYS
Oi gardus gardus…
Milijonus Maskvos aukso rublių kainavusi Spaudos įmonė, tarybų valdžios metais vadinta LKP CK leidykla, nepriklausomybės metais tapo politinių jėgų pereinamąja trispalve vėliava – kas tik atsidūrė prie valdžios lovio, tas keitė tos įmonės vadovus, nes kam gi neparanku savo rankose turėti tokią galingą spaustuvę, kurioje be eilės ir papigintai gali atsispausdinti rinkiminę reklamą. Tai buvo višta, kuri kasdien dėjo auksinius kiaušinius.
Nors įmonė buvo paversta į akcinę bendrovę, bet jokia valdžia su žmonių nuomone nesiskaitė – taip Gedimino Vagnoriaus laikais buvo atleistas iš pareigų spaudos darbą išmanantis Alfonsas Pivoriūnas, o jo vieton pastatytas anafalbetas spaudos reikaluose Antanas Skaisgiris.
Netrukus tauta sužinojo, kodėl jis čia atsidūrė – ponas susikirto su premjero pavaduotoju Zigmu Vaišvila, ir turėjo iš Vyriausybės rūmų išeiti pėsčiomis, o kadangi buvo pono Gedimino bičiulis, šis jam atidavė valdyti „Spaudos“ įmonę.
Bet įmonę jis tvarkė neilgai – prie valdžios vairo netrukus stojo kairieji, taigi valdžia pakeitė spalvą, ir įmonėn vėl buvo gražintas Alfonsas Pivoriūnas, kuris uoliai taisė pirmtako darytas klaidas.
Per ketverius metus įmonė atsigavo, bet valdžion vėl sugrįžo Antanas Skaisgiris, nes premjeru vėl tapo Gediminas Vagnorius.
Valdžia tais laikais Lietuvoje ilgai prie lovio neužsisėdėdavo – tauta po ketverių metų pavarė iš sosto ir konservatorius, atėjusius valdyti Lietuvą šimtmečius, taigi ir poną Antaną Skaisgirį pasiuntė šunims šėko pjauti.
Tąkart politinė švytuoklė tradiciškai nesušvytravo – kairieji valdžios nepaėmė. Paėmė ją taip vadinamoji trapioji koalicija su Rolandu Paksu ir Artūru Paulausku priešakyje. Spaudos įmonė, žinoma, irgi gavo atitinkamus vadus – direktoriauti buvo paskirtas spaudos darbo visiškai neišmanantis Dalios Kutraitės vyras Virginijus Giedraitis, bene, baigęs tik proftechninę mokyklą. Šiame poste jis teprasilaikė pusantrų metų – ėmė ir sutrupėjo trapioji Artūro Paulausko ir Rolando Pakso koalicija, ir įmonėje – vėl politinis perversmas. Kadangi naujosios koalicijos premjeru tapo Algirdas Brazauskas, tai generalinio direktoriaus postas atiteko Algirdo Mykolo Brazausko pakraipos žmogui – istorijos mokytojui Edvinui Menšikovui. Taigi vėl ne profesionalui – virėjos, anot Vladimiro Lenino, mokėsi valdyti valstybę, šiuo atveju – galingą spaudos įmonę…
Darbininkai stebisi – kažkada buvusi turtinga įmonė, o vėliau akcinė bendrovė, šitiekos vadų valdoma, staiga atsidūrė ties bankroto riba ir dabar gali nutikti taip, kad „Spaudos“ įmonės Andrejaus Sacharovo aikštėje gali visai nebelikti – jos vietoje stovės koks nors marketingas arba aukštaūgiai gyvenamieji namai, o spaustuvė glausis kokiose nors Grigiškėse, Lentvaryje arba Bezdonyse…
Stebėtis nėra ko – kai šitiek šeimininkų, ne tik vaikas gali likti be galvos.
Ypač, kai pats šeimininkas pats be galvos, o gal su dvigubom galvom – taigi ir su dvigubomis burnomis ir su dvigubu skrandžiu, kuris, žinoma, kasdien gurgia.
Tokia juoda „Spaudos“ administravimo istorija.
Įmonės nukelnėjimas
Tiek atėjęs į „Spaudą“ pirmą kartą, tiek sugrįžęs į tą, anot jo, bolševikų lizdą po ketverių metų Antanas Skaisgiris pagrindiniu uždaviniu laikė atleisti iš darbo savo amatą išmanančius specialistus ir jų vieton pastatyti savus – visai nesvarbu, ar išmanė jie darbą, ar neišmanė.
Svarbu buvo ištikimybė generaliniam direktoriui ir jo partijai.
Dešine Antano Skaisgirio ranka tapo Algimantas Sapiega.Prieš tapdamas generalinio pavaduotoju, jis dirbo Gedimino Vagnoriaus Vyriausybėje patarėju, o kartu buvo ir „Spaudos“ stebėtojų tarybos pirmininkas. Taigi su Antanu Skaisgiriu seni pažįstami. Žinojo vienas kito ydas. Antanas Skaisgiris sugebėjo jam pataikauti – į stebėjimo komisijos ir kitokius posėdžius, pasakoja, jį atsiveždavo limuzine, o iš posėdžių, jau smarkiai apsunkėjusį, anot pašnekovų, išveždavo jį nurodyta kryptimi it plikbajorį. Todėl Algimantas Sapiega palaikė Antaną Skaisgirį visur ir visada, o kai iš Gedimino Vagnoriaus patarėjų ponui teko išeiti, Antanas Skaisgiris jį pasiėmė pavaduotoju, o pasiėmęs jau turėjo neblogą padėjėją pardavinėjant įmonės, tai yra valstybės ir smulkiųjų akcininkų, turtą.
O „Spauda“ turto turėjo nemažai. Beje, kaip ir visos tarybinės įmonės. kalnų kalnus buvo prisivežę Palangoje daug kam akį viliojo neseniai pastatyta penkių aukštų vilą, kurioje vasarą poilsiaudavo spaustuvės darbininkai. Vieta patogi. Rūmas gražus. Antanas Skaisgiris, kur buvęs, kur nebuvęs, vis Palangoj ir Palangoj. Paskui pradėjo važinėti kartu su Algimantu Sapiega. Netrukus pasklido kalbos, kad vilą ponai ruošiasi parduoti. Ir tai nebuvo gandas. Ponai naujutelaičius poilsio namus pardavė už nepaprastai menką kainą – vos už milijoną litų. Netrukus naujasis savininkas už juos gavo berods trigubai daugiau.
Naivu būtų tikėti, jog tai bendrovės vadų apsižioplinimas ar jųjų bukagalvystė.
Žmonės kalbėjo – ponų nagai itin smarkiai į save lenkti. Juk valstybė per tą suktą biznelį neteko milijonų, akcininkai – dividendų. Ieškoti teisybės nebuvo prasmės – apšauks bolševikų lizdo vabalais arba paprasčiausiai išvys iš darbo. Ponas Skaisgiris buvo irzlus, piktas, ambicijos jo daug kartų didesnės už jį patį, nors jis buvo visai nemažas, su žmonėmis žiaurus, grubus, netaktiškas – tikras gatvės politikierius, girdintis tik save. Naktimis, būdavo, tūno už spaustuvės kampo ir laukia, kada iš pamainos eis namo spaustuvininkės – iškratys, ar nesineša kokio nors laikraščio. Pagauna tokią nabagę – ir lauk iš darbo. Taip atleido ne vieną darbininkę, o pats, jo vairuotojas ar specialus asmuo po dešimt ar daugiau laikraščių komplektų kas rytą išvežiodavo po vyriausybę, ministerijas, bankus ir kitas organizacijas ir dykai išdalindavo. Niekam nerūpėjo, kieno sąskaita ponas direktorius toks dosnus. O juk tie laikraščiai ne jo, Antano Skaisgirio, o redakcijų. Taigi jis galėjo be jokios graužaties už vieną išsineštą laikraštį atleisti iš darbo moterį ir tuo pačiu metu pundus svetimos produkcijos dalinti į kairę ir dešinę. Juk tokio „Lietuvos ryto“ egzempliorius jau kainavo po litą ar pusantro.
Taigi ponas Antanas Skaisgiris vieną kalbėdavo, antrą darydavo, trečią galvodavo.
Galvodavo gal ne jis – galvodavo cerberiai, kurie jį supo.
Iki devyniasdešimt penktųjų visas aukštuminis redakcijų pastatas priklausė valstybei, o turto patikėjimo sutartimi jį valdė “Spauda“. Visos tame korpuse įsikūrusios redakcijos mokėjo „Spaudai“ šių dienų akimis žiūrint simbolinį nuomos mokestį – penkis litus už kvadratinį metrą. Taigi kiekvieną mėnesį „Spauda“ susirinkdavo iki 50 tūkstančių litų dykai. Už tuos pinigus nereikėjo atsiskaityti. Jų užteko administracijos algoms, premijoms, o kas liko, maždaug 20-30 tūkstančių litų ėjo į reprezentacinį fondą, tad galėjo sočiai pavaišinti savo šefus – Kultūros ministeriją, kuri valdė valstybės akcijas bendrovėje, stebėjimo tarybos narius ir kitus reikalingus žmones, kurie pamaloninti turėjo nieko nematyti.
Bet redakcijos, įsikūrusios aukštuminiame pastate, išsikovojo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamas patalpas. Jos atsiskyrė nuo „Spaudos“. Tai įsiutino jos vadovus – padvėsė ilgus metus auksinius kiaušinius jiems dėjusi višta.
Naujieji šeimininkai bandė eiti toliau. Buvo įkurta techninio aptarnavimo tarnyba redakcijų ūkiui eksploatuoti, bet „Spauda“ neleido jai to ūkio perimti – vis vienas kitas šimtas ar tūkstantis litų į kišenę. Tas karas tebevyksta iki šiol, nors valdžiai tramdyti įsikūrė „Spaudos rūmų“ bendrija, kuri atstovauja redakcijų interesams ir bando užkirsti kelią prirašinėjimams ir kitokioms eibėms.
Juodi juodų darbų puslapiai
Bendrovės valstybės akcijų dalį nuo pat nepriklausomybės pradžios valdė Kultūros ministerija. Kodėl? Nieks negali pasakyti. Atrodo, valdančioji ponija pažiūrėjo į lubas, pasitarė su grindimis, ir nutarė – tvarkys valstybei priklausančias „Spaudos“ akcijas Kultūros ministerija.
Tai, beje, tarp kita ko – pamąstymui.
Ir pamąstyti yra dėl ko. Pradėjęs dirbti generaliniu direktoriumi Virginijus Giedraitis it pėdsekys ėmė sekti Antano Skaisgirio juodomis pėdomis. Bendrovėje sklido kalbos apie rinkimams išplautus pinigus. Buvo kreiptasi į valstybės akcijų šeimininkę Kultūros ministeriją – ką daryti?
Ką daryti, buvo aišku – įsiskverbti į apskaitos vingius. Tai nelengvas ir skrupulingas darbas. Sutartį dėl to didelio darbo pasirašė su uždarąja akcine bendrove „Mentoringas“. Ką rado auditoriai arba tiksliau – ko nerado? Virginijaus Giedraičio teigimu, nerasta apie 450 tūkstančių litų, kurie turėjo būti, valstybei nesumokėta daugiau kaip 200 tūkstančių litų mokesčių, iš kasos kažkur pradanginta maždaug 70 tūkstančių litų grynųjų pinigų…
Kur tuos pinigus pradangino anuomečiai „Spaudos“ vadai?
Atrodė, trenks galingas perkūnas ir sudrebins rūmus.
Bet joks perkūnas į rūmus netrenkė – politinis perkūnas trenkė į trapiąją Rolando Pakso ir Artūro Paulausko koaliciją, sutrupindamas ją į šipulius, tuo pačiu, žinoma, ir į „Spaudos“ administraciją. Kultūros ministrė socialdemokratė Roma Žakaitienė, anot Virginijaus Giedraičio, trenkte ištrenkė jį iš darbo ir jo vieton pastatė Edviną Menšikovą, jo pavaduotoju – Algimantą Sapiegą.
Pirmas darbas, kurį naujieji administratoriai padarė, – sustabdė auditą ir atsisakė priimti iš auditorių patikrinimo medžiagą. Tuo pačiu, žinoma, atsisakė ir atlyginti „Mentoringui“ – atlyginimą ji prisiteisė.
Kodėl šitaip atsitiko, o tiksliau – kodėl valstybė atsisakė ieškoti jai priklausančių pinigų?
Atsakyti į šį klausimą ir sunku, ir visai nesunku. Nesunku todėl, kad direktoriaus pavaduotojas Algimantas Sapiega tų didžiulių nuostolių ir trūkumų metais vadovavo akcinės bendrovės „Spauda“ stebėtojų tarybai. Taigi stebėjo ir nematė, o gal dėjosi nematąs, o gal reikėjo nematyti, kas dedasi po akcinės bendrovės stogu.
Kita vertus, kažkur išgaravusių pinigų griūtis užgriuvo ir patį Virginijų Giedraitį. Išsilavinimo jis menko, supratimo apie poligrafiją neturėjo jokio, „Spaudos“ vadovo poste atsidūrė tik todėl, kad buvo premjero Rolando Pakso komandos narės Dalios Kutraitės vyras.
Taigi atitinkamos institucijos nustatė jo vadovavimo „Spaudai“ metais padarytą dviejų milijonų litų nuostolį ir pakabino jį po Virginijaus Giedraičio kaklu – it pasakų luitą, kurio per teismus šis nenusikrato iki šiol ir neaišku, kada nusikratys, jei nusikratys. Kiek suprantu, išgelbėti jį gali tik visagalė senatis – kaip konservatorių Sigitą Kaktį ir kitus nuo atsakomybės už “Mažeikių naftos“ išparceliavimo
Šuns paslaugą padarė bendrovei ir Kultūros ministerija, konkrečiai jos vadovai G.Kėvišas ir I.Marčiulionytė – jie „Spaudos“ stebėtojų tarybos pirmininku paskyrė uždarosios akcinės bendrovės „Folis“ bendrasavininką G. Cituką. Ką jis stebėjo, niekas negali pasakyti, tik visiems aišku, jog vyras turėjo spitrias akis – iš savo akcinės bendrovės „Spaudai“ jis už milijonus litų įkišo visai nereikalingą aukšto našumo daugiaspalvę spaudos mašiną, kuri iki šiol neatsipirko ir, matyt, niekada neatsipirks. Tai buvo dar vienas ekonominis akmuo po „Spaudos“ kaklu – „Spauda“ pradėjo skęsti.
Apie kažkokius dividendus nei valstybė, nei smulkieji akcininkai jau nebegalėjo ir svajoti.
Bet „Spauda“ vis dar nenuskendo – karas Andrejaus Sacharovo aikštėje dėl vietos po saule vis dar tebevyksta.
Tačiau dabar jau kovojama ne dėl gero įmonės vardo. Dabar vadų tikslai visai kitokie.
Jaukus jaukas
Prie „Spaudos“ komplekso yra apie aštuoni hektarai žemės. Jos vertė dabar – maždaug 80 milijonų litų. Tai labai skanus kąsnelis – tik reikia sumanyti, kaip jį apžioti ir nepaspringus praryti.
Gali, žinoma, be jokių zigzagų imti tą žemę ir parduoti – kiek šitaip Vilniuje svetimos žemės jau parduota!
Bet yra pavojus nusvilti nagus – juk komplekso aukštuminis korpusas išnuomotas redakcijoms, radijui, televizijai arba jiems parduotas, o redakcijose juk žurnalistams, kurie turi akis ne tiktai kaktoje. Jie moka mokesčius ne tiktai už patalpų sienas ir grindis, bet ir už tuos aštuonis hektarus žemės, taigi katinui nušvilpt iš panosės pieno šlaką šiandien jau nėra taip lengva. Tad reikia griebtis gudrybių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodytų nekaltos ir visai nesuktos, stačiai šventos vardan tos Lietuvos…
Pirmoji gudrybė – atskirti aukštuminį korpusą nuo viso komplekso, ir ta gudrybė buvo nesunkiai padaryta. Kad nekiltų įtartinų įtarimų, aukštumininkams, tai yra žurnalistinei ir kitokiai smulkmei buvo paliktas 0,75 ha žemės sklypelis aplink korpusą.
Taigi akcinei bendrovei „Spauda“ liko septyni hektarai žemės – beliko tik trinti iš džiaugsmo delnus. Tą jie, žinoma, ir darė.
Tada reikėjo žengti kitą žingsnį – pradėti giluminį akcinės bendrovės privatizavimą.
Tas privatizavimas prasidėjo labai įdomiai. 2003 metų rugsėjo 25 dieną buvo įsteigta akcinė bendrovė „Sisteminė modernizavimo grupė“. Kas ją įsteigė, niekas šiandien nežino. Sako, tie, kurie visą aferą sugalvojo. Taigi vieną vakarą tą grupę įsteigė, o jau kitą dieną po pietų šitai ką tiktai pagimdytai bendrovei, kurios įstatinis kapitalas, sako, yra vos 10 tūkstančių litų, parduodama pusė akcinės bendrovės „Spauda“ spaustuvės, kurios vertė – 3 631 000 litų. Prie to pridedama teisė įsigyti arba išnuomoti kokiai šešiasdešimčiai metų žemės sklypą, esantį šalia Andrejaus Sacharovo aikštės.
Nori-nenori, bet peršasi mintis, kad svarbiausia tame sandoryje yra toji žemė – jos kaina, žinovų vertinimu,šiandien būtų apie 15 milijonų litų.
Pirkimo-pardavimo tempai neįprastai greiti – tarsi būtų kažko bijomasi: įsteigiama uždaroji akcinė bendrovė „Sisteminė modernizavimo grupė“, kitą dieną notarinėje kontoroje 15.15 perduodamas jai trijų su viršum milijonų litų vertės turtas, o 16 val. jau vyksta visuotinis akcinės bendrovės „Spauda“ akcininkų susirinkimas. Nuo tų metų birželio mėnesio valdantis 70 procentų „Spaudos“ akcijų Valstybės turto fondas net nepasidomėjo, kur dingo daugiau kaip trijų milijonų litų vertės valstybės turtas.
Kodėl?
Sakyčiau, kad visiems kliuvo, bet nesakau – neįrodysiu, todėl būsiu teisėtai nubaustas. Dėl to nespėlioju, nes spėlioti yra pavojinga.
Galima tik atsidusti – gyvename do lampočki epochoje, kai valstybei jos turtas ir su tuo turtu susietų žmonių likimai yra visai nesvarbu.
Ko čia stebėtis – vardan biznelio bankui užstatoma netgi prezidento rezidencija…
Prekybinė abrakadabra
Vartau spaustuvės pardavimo-pirkimo sutartį. Be galo įdomus dokumentas. Pardavus dalį spaustuvės, valstybė oficialiai neteko daugiau kaip trijų milijonų litų, o sutartyje parašyta, jog už turtą, parduotą uždarajai akcinei bendrovei „Sisteminė modernizavimo grupė“, modernizuotojai sumoka po dvejų metų nuo tos dienos, kai pardavėjas iš patalpų išsikrausto.
Taigi moku ne tada, kai perku, o kada pardavėjas išsikrausto – taigi pirkėjas gali nemokamai naudotis turtu neribotą laiką. Vadinas, pastatai salės kampe šluotą ar numeti suplyšusias kelnes, ir laikyk, kad nupirktas turtas dar neatlaisvintas.
Taigi mokėjimas atidėliojamas iki begalybės, o produkcija nupirktose patalpose gaminama, o pagaminta – realizuojama. Taigi spausdinimo mašinos sukasi, pinigėliai į „Spaudos“ kasą krenta ir tokia ramybė aplinkui – net ausyse spengia.
Toliau – dar gražiau. Dviems metams ir trims dienoms praslinkus, jei pirkėjas nesumoka sutartos sumos, pardavėjas, vadinasi, valstybė turi teisę nutraukti sutartį arba pareikalauti pinigų.
Ir viskas.
Tai koks čia valstybinio turto pardavimas?
Gal greičiau tai bepinigė nuoma dvejiems metams?
Taigi žlunga mano valdžia, aš nutraukiu sutartį, nusiplaunu rankas ir išeinu namo. Kas toliau – neaišku, atsiras kažkokia senatis, kaip Lietuvoje įprasta, ir pastatas, už kurį reikėtų sumokėti daugiau kaip tris milijonus litų, kažkam atiteks veltui. O juk tai valstybės turtas. Mašinos sukasi, pinigai byra. Ko ne svajonių Amerika. O nereikia net nuomos mokėti – nieko.
Kas šioje situacijoje lieka nuskriausti? Valstybė ir akcininkai. Trys su puse milijono litų nuplaukė požeminėmis upėmis. Prie to dar pretenduojama į 19 581 kvadratinį metrą žemės Andrejaus Sacharovo aikštėje. Jau nubraižyti planai. Jau užrašyta, kad čia bus statomi 10-20 aukštų gyvenamieji namai. Spaudos rūmų bendrija jau treti metai bylinėjasi dėl tos žemės ir tam bylinėjimuisi galo nematyti.
Ir galvoju: kas už tų sisteminių modernizavimų slypi?
O slypi, matyt, galingos politinės jėgos, nes pinigai nemenki – milijonai, kurie gali virsti dešimtimis milijonų.
Dabar svarbu jų nepaleisti iš nagų.
Kuriozų kuriozai
„Spaudos“ bendrovę per dvejus metus šiaip ne taip privatizavo. Ją nupirko akcinė bendrovė „Viti“, vadovaujama generalinio direktoriaus Konrado Juzeliūno. Jį, matyt, irgi sugundė ne pati spaustuvė, bet žemė prie jos, kurios kaina milžiniška ir kasdien auga.
Tas privatizavimas buvo padarytas labai spėriai ir sukėlė daug linksmų kalbų, nors jokio linksmumo nėra – yra tiktai liūdnas pamąstymas apie varganą mūsų valstybės dalią.
„Viti“ nupirko akcijas, kitą savaitę padalino kapitalą į dvi dalis – pusę akcijų paliko „Spaudai“, o kitą persirašė sau. Pagal įstatymus, jei įsigyni daugiau kaip pusę įmonės akcijų, turi supirkti ir smulkiųjų akcininkų akcijas. To nebuvo padaryta. Smulkieji akcininkai pasiskundė teismui ir bylą laimėjo. Nutartis buvo tokia – sustabdyti akcinės bendrovės „Spauda“ balso teisę, o tai reiškia, kad „Spauda“ negali pravesti akcininkų susirinkimo, negali išsirinkti valdybos, taigi negali daryti jokių juridinių veiksmų.
Su tokiu teismo sprendimu turėjo būti supažindinti akcininkai, tačiau tą dieną, kai vyko akcininkų susirinkimas ir turėjo būti išrinkta valdyba, „Spaudos“ vadovai nutaria antstolių, kurie turi perskaityti teismo sprendimą, neįleisti į „Spaudos“ pastatą, tai yra į akcininkų susirinkimą. Juos apsauginiai pavarė nuo durų, kaip nepageidaujamus pašalinius žmones. Tada antstoliai išsikvietė policiją – „Spaudos“ vadai ir policininko į susirinkimo neįsileido, nes tai, girdi, pašalinis žmogus. Šturmuoti „Spaudos“ durų su kulkosvaidžiais, automatais ar granatomis nesiryžta. Imtasi suktos gudrybės – spaustuvininkai policininką įlaipino pro langą, ir jis iš tribūnos perskaitė teismo nutartį.
Perskaitęs davė pasirašyti vadams – tie it vaikigaliai tekini pasileido iš salės.
Teismo nutartį pasirašė kažkas kitas – ne bendrovės vadovai Edvinas Menšikovas ir Algimantas Sapiega.
Bet jiedu ir toliau ignoravo teismo nutartį – balsuodami teismo blokuotomis akcijomis išsirinko valdybą, jos pirmininku, žinoma, istorijos mokytoją Edviną Menšikovą, o pavaduotoju, žinoma, Algimantą Sapiegą.
Bet smulkiųjų akcininkų akcijas vis dėlto pabijojo nesupirkti.
Šitoks Lietuvoje privatizavimas, šitaip elgiamasi su žmonėmis ir net valstybės pareigūnais.
„Spaudos“ vadai, žinoma, teismo sprendimą apskundė – bylinėjasi jau metai ir neaišku, kiek dar bylinėsis, o neteisėtai išrinkta valdyba toliau vadovauja „Spaudai“, o pačiai „Spaudai“ vadovauja „Viti“.
Kai šitokie dalykai darosi valstybėje, jau įdomu – belieka laukti, kuo viskas baigsis.
Tiesos balsas tyruose
Manau, nėra nė vienos aukštos instancijos, į kurias bendrovės žmonės nebūtų kreipęsis pagalbos. Kreiptasi į Seimo pirmininką, į premjerą, net į Konstitucinį teismą – girdi, pažeistos mūsų konstitucinės teisės. Iš niekur jokio atsakymo, nes niekam valstybės turtas nerūpi. Visiems viskas do lampočki.
O kai nedega nė viena lemputė, yra tamsu.
Todėl ir grabinėjamės patamsyje.
Kai kam taip gerai.
Skaitau grupės smulkiųjų akcininkų laišką Valdui Adamkui ir kitiems: „Mums jau prieš 4-5 metus buvo aišku, kad įmonė bus privatizuojama ir mūsų akcijų kaina priklausys nuo to, už kiek bus parduodamas valstybei priklausantis kontrolinis akcijų paketas.
Dutūkstantaisiais įmonė turėjo nekilnojamojo ir ilgalaikio turto už 23, 6 milijono litų, dirbo pelningai, mokėjo dividendus valstybei ir smulkiesiems akcininkams. Taigi situacija buvo visai nebloga, bet pagal nusistovėjusią Lietuvoje praktiką prieš privatizuojant įmonę bandoma finansiškai ją sugniuždyti, kad ją būtų galima nusipirkti pusvelčiui. Tai buvo padaryta ir su mūsų įmone. Valstybinio turto fondo sprendimu, 19,3 milijono litų valstybei priklausančių akcijų buvo pasiūlyta parduoti už aštuonis milijonus litų. Taigi daugiau kaip 10 milijonų litų Fondas sutiko padovanoti tam, kas tas akcijas pirko. O pirkti pasišovė savi – buvęs privatizavimo komisijos sekretorius Edvinas Menšikovas, buvęs Valstybės turto fondo valdybos pirmininkas Algimantas Sapiega ir buvęs Fondo darbuotojas Jakučionis.
O mūsų akcinės bendrovės finansinių išteklių plovimas prasidėjo dar anksčiau. Jis vyko per bendrovę „Folis“, prekiaujančią spaudos technika. Tuometiniai kultūros ministerijos vadovai G.Kėvišas ir I.Marčiulionytė stebėtojų tarybos pirmininku paskyrė uždarosios akcinės bendrovės „Folis“ bendrasavininką G. Cituką, kuris mūsų bendrovei įkišo mums visai nereikalingą labai našią daugiaspalvę spaudos mašiną. Mes apie tą aferą parašėme Ministrui Pirmininkui ir kitiems valstybės aukštiems pareigūnams, prašydami įvertinti šio sandėrio padarytą žalą akcininkams. Niekas tos žalos, žinoma, neskaičiavo. Tada kreipėmės į Seimo antikorupcinės komisijos pirmininkę Nijolę Steiblienę, kuriai išaiškinome, kad, pažeidus Viešųjų pirkimų įstatymą, bendrovei padaryta ne mažiau kaip 1,2 milijono litų žala.
Tie milijonas ir du šimtai tūkstančių litų Seimui pasirodė smulkmena.
Mums, akcininkams, tai yra dideli pinigai.
Stojęs prie bendrovės vairo Edvinas Menšikovas, gavęs Valstybės turto fondo sutikimą, 42 procentais bandė sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą. Mūsų, smulkiųjų akcininkų, rūpesčiu ši akcija buvo sustabdyta. Bet Edvinas Menšikovas ir toliau varo bendrovę prie bankroto – užuot padengus skolas bankui, imamasi remontuoti patalpas ir organizuoti plataus masto pagėrimus. Vienas tokių vyko „Belmonto dvare“ ir bendrovei jis kaštavo 120 tūkstančių litų. Turto valdybos direktorių R. Sedlevičių paklausėme, kodėl 19,3 milijono litų kainuojančios akcijos parduodamos už aštuonis milijonus litų, šis atsakė labai paprastai – tai yra Valstybės turto fondo kompetencija, kuri visai neturi dominti smulkiųjų akcininkių“.
Laiškas baigiamas naiviu pageidavimu: „Prašome deramai sureaguoti į šį mūsų laišką, tai yra įvertinti išdėstytus jame faktus ir sustabdyti akcijų nuvertėjimą“.
Autoriai adresavo šį laišką Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui – šis nė pusės žodžio žmonėms neatsakė. Adresavo JAV organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriui, kuriam vadovauja žurnalistas R. Juozapavičius – ir iš jo nesulaukė nei žodelyčio. Adresavo Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui Antanui Klimavičiui – jaunutė prokurorė iškvietė laiško autorius į prokuratūrą, pavartė baudžiamuosius ir kitokius kodeksus ir pasakė: “Nors už litą gali parduoti visą turtą ir nebus kaltų – tokie mūsų įstatymai“.
Prokurorė teisi – juk premjero Andriaus Kubiliaus viešpatavimo laikais vienas degalinių tinklas buvo parduotas už litą…
Taigi Lietuvoje nebėra institucijos, kuri gintų žmonių interesus, nors žmonių interesai – tai valstybės interesai, o valstybė nėra kažkas neapčiuopiamo – valstybė, pirmiausia, yra jos žmonės. Nebus žmonių – nebus ir valstybės.
Tada grupė įgaliotų akcinės bendrovės darbuotojų nuėjo į Valstybinio turto fondą. Priėmė direktoriaus pavaduotojas, išklausė nusiskundimų ir paklausė visai retoriškai: „O koks jūsų reikalas?“
Taigi koks tavo reikalas, kad valstybė apvagiama?
Taigi jei matai, kaip valstybė apvagiama, apsisuk, nusispjauk ir keliauk namo, jei dar gali paeiti.
Raskim kitą tokį absurdą pasaulyje.
Virgilijus Giedraitis savo raštais jau įkyrėjo valstybės kontrolieriams. Apie pažeidimus rašė Valstybės kontrolieriui Jonui Liaučiui, o kai šio nebeliko – naujajai valstybės kontrolierei Rasai Budbergytei. Prie savo raštų, žinoma, pridėdavo pundus dokumentų. Rasa Budbergytė pranešė, kad akcinė bendrovė „Spauda“ jau parduota akcinei bendrovei „Viti“. Taigi suprask, mažasis žmogau, – tai, kas buvo iki to momento, jau istorija, o istorijos juk nepataisysi – istoriją reikia skaityti.
Pagaliau su pundu popierių ir vieno sakinio laiškučiu jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Audito komiteto pirmininką Artūrą Skardžių – „Prašyčiau įvertinti Valstybės kontrolės pareigūnų darbą ginant valstybės interesus“.
Seimo audito komiteto pirmininkas Artūras Skardžius paėmė popierius, pagūžčiojo pečiais, nusistebėjo, kad yra šitaip, bet nė piršto nepajudino, kad šitaip, kaip yra, nebūtų – bent jau Andrejaus Sacharovo aikštėje.
Pusmetis praėjo, ir jokių pasikeitimų.
Ir iš kur jų bus – ponas Artūras Skardžius priklauso tai pačiai frakcijai kaip ir Algirdas Brazauskas, kurio statytiniai daro tvarką šioje padangėje.
Kreiptasi į Seimo pirmininką, į premjerą, net į Konstitucinį teismą – girdi, akcininkų konstitucinės teisės pažeistos. Jokio atsakymo. Niekam valstybės turtas nerūpi. Visiems viskas do lampočki.
O kas toliau, mažasis žmogau, kai visiems do lampočki?
Nežinau.
Žinau tik tiek, kad aštuoniolika milijonų kėsinamasi nukniaukti iš valstybės, o gal jau ir nukniaukta, ir tai valstybės institucijoms visai nerūpi. Rūpi tik žurnalistams, nes jie mano, kad visuomenė turi žinoti, kas apvaginėja valstybę, nes kas apvaginėja valstybę, tas apvaginėja ir jos žmogų. Manau, jog tai, kas vyksta šioje mano aprašytoje teritorijoje, tai ne vienkartinis šuns pavežiojimas Seimo limuzinu ar vienai moterėlei išmokėtas atlyginimas vokelyje.
„Spaudos rūmų“ bendrija tam politiniam bizneliui trukdo, todėl ji turi dingti iš tos vietos.
– O mūsų tikslas yra nedingti, – sako tos bendrijos valdybos pirmininkas Vytautas Budnikas. – Mūsų tikslas yra atsilaikyti ir vargais negalais surasti teisybę, jei, žinoma, ji dar nenukauta.
Bendrija ištraukė iš slaptųjų seifų suktąją pardavimo-pirkimo sutartį, o kartu ir paslaptingąsias žemės dalybas, o ištraukę pamatę, jog yra apmauti. Žurnalistai yra žingeidūs, pradėjo domėtis, kur čia tikrasis šuva pakastas. O tas šuva buvo pakastas giliai ir supratingai. Žąsies plunksnos čia nebeužteko. Reikėjo įstatymu trenkti per įstatymą. Kitais žodžiais tariant – reikėjo eiti į teismus.
Išėjo ir dabar ten tebevaikšto, ieškodami teisybės, o juk teismų teisybės, kaip matome, „Spauda“ pro duris neįsileidžia – tenka net ropštis pro langą, kad pasakytum žmonėms tai, kas teismo nuspręsta jų naudai.
O visa aukštoji politinė aukštuomenė užsimerkusi tvirtina, kad gyvename teisinėje valstybėje.
Negi tokia turi būti teisinė valstybė?

Taigi arši kova Andrejaus Sacharovo aikštėje tęsiasi. Kova tarp žurnalistų, kurie gina valstybės, o tuo pačiu ir jos žmonių interesus, ir valstybės, kuri gina ne savo, bet suinteresuotų grupių užmačias.
O Andrejaus Sacharovo aikštė čia tiktai tarp kita ko – tik straipsnio pavadinimui. Jos gali ir nebūti, nes ji apleista, nuskurusi kaip ir idėjos, kurios buvo skelbiamos Atgimimo aušroje. Anot nemariojo Antano Baranausko, viskas sunyko, tik ant lauko pliko kelios pušelės apikreivos liko…
O juk su Andrejaus Sacharovo vardu griuvo blogio imperija, bet, gaila, kad vietoj jos buvo pagimdytas dar basesnis monstras, tik jau su tautišku veidu…
Ir žiūriu į aukštuminį komplekso korpusą, kuriame kažkada dirbau. Iš penktojo tų rūmų aukšto savo akimis mačiau, kaip rusų karininkas nesitaikydamas paleido automato seriją į pagrindinio įėjimo frontoną, nes nuo ten rūmų gynėjai tą sausio popietę ponui karininkui pasiuntė karšto vandens srovę į veidą.
Tą kulkų išvarpytą plotą buvo numatyta įrėminti, memorialine lenta pažymint spaustuvininkų kovą su okupantais.
Dabar tą kulkų išvarpytą vietą uždengė verslo reklama…

“Laisvas laikraštis”

Diskusija

Nera komentarų publikacijai : “Mūšiai A.Sacharovo aikštėje”

Rašyti

Remėjai